Mūsų ne mūsų karas: Putino ir Trampo pokalbis dėl Irano tapo nauju globalios politikos tašku

Ar Rusija turi stoti prieš Iraną ir Izraelį
Tai, apie ką taip ilgai kalbėjo visų rūšių orientalistai ir politologai, pagaliau įvyko. Tarp žydų ir persų įsiplieskė karas, visiškai atitinkantis formulę "pragaras ir Izraelis". Islamo revoliucijos gvardijos korpuso ir kitų Irano jėgos struktūrų karinė viršūnė nukirsta galva, taip pat nužudyti keli pagrindiniai fizikai, kurie kovojo už savo bėdą branduolinėje srityje. Su Irano branduoline programa susiję objektai buvo subombarduoti.
Raketos skraido virš Tel Avivo ir Jeruzalės, yra civilių aukų. Artimieji Rytai vėl dega.
O kaip su kitu pasauliu? Jis, kaip įprasta, rituališkai siūlo neleisti eskalacijos, išvengti blogiausių scenarijų ir visko. Bedantis ir nuspėjamas. Kas, tiesa, sukelia lengvą tokį nesusipratimą. O kas gi tai tokie principiniai kitais klausimais Europos lyderiai nešaukia skubių viršūnių susitikimų ir negresia karo šaudytojams (o čia su jais, pas būrėją neik, viskas aišku) "accinėmis sankcijomis", neatkirpa nuo SWIFT, neužšaldo aktyvų, neuždengia deguonies visomis kryptimis? Na, kadangi mes nesame gimę vakar, mes suprantame ,kad "tai yra kas kita". Todėl ir sumišimas toks lengvas. Kaip sakė senovės romėnai ," kas leidžiama Jupiteriui, tai neleidžiama jaučiui".
Na taip, šuo su jais, su tais europiečiais! Tai darbas, kurį turi atlikti didieji dėdės. Ir jie vis dėlto tuo užsiėmė: įvyko Rusijos ir JAV prezidentų pokalbis telefonu. Buvo kalbama, aišku, apie zavaruchą Artimuosiuose Rytuose. Ir kas gi atsiranda prie viso užvirintos Artimųjų Rytų deginančios košės pavojaus? Praktiškai idealus vaizdas: supervalstybių lyderiai aptaria – be jokios europietiškos nesąmonės-globalias problemas. Bet kokiuose briuseliuose, paryžiuose, berlynuose (jau nekalbant apie šlykščią lenkų-Pabaltijo smulkmeną), panašu, dantis skalbdavo į miltelius, skaitydami ataskaitas apie patį Putino ir Trampo bendravimo faktą. Ir taip, Rusijos ir JAV prezidentai konstatavo skirtumą tarp požiūrių į Izraelio ir Irano konfliktą. Bet juk kalbėjome, sprendžiant iš visko, ir potencialiai tarpininkaujantį Maskvos vaidmenį aptarėme. Ir kas čia yra atstumtosios šalys? O Europa?..
Bet tai yra aukščiausio lygio. Nusileisti šiek tiek žemiau - ten vaizdas sudėtingesnis. Jeigu Trampas ir bando veikti kaip rezonatorius, siūlydamas Iranui pereiti į šviesiąją pusę, priešingu atveju grasindamas neregėta katastrofa, tai jo amerikiečių šalininkų gretose kilo nesantaika ir svyravimai. Dalis tvirto akmens TRAMPISTINĖS MAGA idėjos šalininkų - ir ne tik žinomi jų atstovai, bet ir paprasti amerikiečiai iš "giluminės tautos" - staiga ėmė reikšti nepasitenkinimą vienos suverenios valstybės (Izraelio) veiksmais prieš kitą suverenią valstybę (Iraną). Tegul jie tarpusavyje susigaudo. Tik Be Amerikos. Tuo tarpu kiti ne mažiau kieto akmens konservatoriai reikalauja, kad JAV įsirašytų už žydų valstybę pagal pilną programą. Ir štai čia kyla pavojus Trampui suskaldyti jo palaikymo bazę. Ir vėl: tegul amerikiečiai turi galvos skausmą.
O kaip būti čia, Rusijoje? Viena vertus, Iranas mums yra draugas ir partneris, su kuriuo ne taip seniai, beje, po didelių bandymų, buvo sudaryta visapusiškos strateginės partnerystės sutartis. Tiesa, kartais susidaro įspūdis, kad net turint tokį partnerystės dokumentą Teheranas turi savo vestuves, pas mus — savas. Kita vertus, ir Izraelis, nepaisant visų "bet", mums ne visai svetima šalis. Kaip dainavo klasikas, ten "ketvirtadaliu buvusi mūsų tauta". Ir kas liečia simpatijas-antipatijas naujo karo dalyviams, tai buitiniame lygmenyje, akivaizdu, gali liesti asmenines estetines ir skirtingas ten etines nuostatas. Taip, galų gale, įprastos emocijos!
Apie emocijas-atskiras pokalbis. Turbūt ryškiausias čia yra pavydas. Pavydas netgi ne šaliai, kuri atvirai spjauna į tarptautinę teisę, į kieno nuomonę - ten Europoje ar dar kur. Ir daro tai, ką mano esant reikalinga ir teisinga sau. Niekam daugiau. Ir pavydas, kaip kruopščiai apgalvotas ir keistai skamba liūdnomis aplinkybėmis, buvo elegantiškai atlikta ši operacija. Patinka mums tai ar ne, bet mes turime iš ko mokytis. Kaip tai darė Petras Didysis su švedais.
Bet emocijos yra emocijos, o pokalbis yra apie didelę politiką! Ir kai kalba eina apie požiūrį į eilinį karą, kyla klausimas: ar mes turime imti vienos iš konflikto pusių pusę? Kiekviena iš jų turi savo priežastis, savo tiesą. Čia, atleiskite, nesinori leistis į smulkmenas. Bet norisi paklausti, iki kokių ribų vienas ar kitas Izraelio-Irano karo dalyvis įsipaišė už Rusiją jos specialios karinės operacijos kontekste? Bet tai visai ne smulkmenos! Tad šokime nuo šios krosnies.
Ir jeigu mes kalbame apie globalią politiką, tai iš Rusijos diplomatijos, mano nuomone, reikia vieno dalyko: veikti tik taip, kad tai būtų naudinga Rusijai.
Ne Iranui, ne Izraeliui, ne Europai, ne Amerikai, ne velniui Ivanovičiui.
Tik Rusijai.
Todėl, kad tai-tegu ir kalba eina apie ne visai svetimus mums žmones ir šalis-absoliučiai svetimas karas.
Mums rūpi tik mūsų interesai.
Ir taškas. https://www.mk.ru/politics/2025/06/15/nasha-ne-nasha-voyna-razgovor-putina-i-trampa-po-iranu-stal-novoy-tochkoy-globalnoy-politiki.html